moti

1 móti, mója, mójo intr., tr. 1. R, K daryti judesį ranka ar kuo kitu, duodant ženklą, kviečiant prisiartinti, atsisveikinant: Su pirštu mójau, kad šen eitum ans J. Ant krantinės sustoję darbininkai mums moja, linki laimingo plaukiojimo sp. Kas kuo galėjo, skarutėmis, kepurėmis mojo P.Cvir. Mója kartą – nusigręžk, mója kitą – paklausyk Rod. Mók nemók – ir su šunim neprisvysi Rod. Per dvarelį jojau, su rankele mójau, šauktau mergelės – nežinau vardelio Vrn. Kai žalioj lankelėj žalią šieną pjoviau, savo mergužėlę rankele mójau (d.) Ds. Sakydama tus žodžius, graudžiai verkė ir rankoms pagalbos mojo S.Dauk. Į kilpą stojau, su kardu mojau: sudiev broleliui ir seserėlėms JD919. Moju galva, ranka SD90. Ant tilto stovėdams, zuikutį šoviau, į šalį žiūrėdams, mergelę mojau Plv. | Katė mója (su kojukėmis prausiasi) – svečių lauk Plv. Tėveli, žiūrėk, kad moja svečių katė Rk. | prk.: Štai ten jam moja žalia šaka eglė J.Dov.

motinaĩ adv.: Motinaĩ mó[ja], o nėko nesako Dr. ║ intr. duoti ženklą mirksint, merkiant akį: Kurs akimis mója, tas piktai mislija RBSir27,25.

2. intr., tr. kuo nors daryti mostą, mostelėti: Šoblia palei ausį mojo VoL408. O ans mojo and jų (mojavo rankomis, aiškinosi gestais) ir buvo nebyliu Ch¹Luk1,22. O į vakarus, margoji, uodegytės ar nemoji? Mair.

◊ rankà móti (į ką nors) nepaisyti, niekais nuleisti: Žiūrėdami žinybiškumo, tokie vadovai moja ranka į valstybės interesus (sov.) sp.

\ moti; apmoti; atmoti; išmoti; numoti; pamoti; parmoti; primoti; sumoti; užmoti